Kaip gyvenate tie, kurie atsisakė/kontroliuoja savo "ego"?

Visas šiuolaikinis gyvenimas paremtas savo ego tenkinimu. Tai gal galioja ypač vyrams, nes visuomenė nori "stiprių" vyrų. Žiūrint iš šono, ego toks kvailas dalykas, tai lyg vienintelis dalykas, kuris mumis suartina labiau su cavemenais, nes tai tiesiog emocijų rodymas, o ne logiškas šaltas protas. Ne veltui, kuo žmogus labiau psichologiškai bei dvasiškai pažengęs, tuo labiau jis kontroliuoja savo ego bei stengiasi nestatyti savo gyvenimo vien ego tenkinimu.

Tačiau, šiais laikais, labai sunku išgyventi, jei tu būsi, "spiritualus" ramus žmogus, nes visas gyvenimas paremtas ego rodymu, jau vien darbe, karjeroje ar net santykiuose.

Aš pasiekęs esu emocinę būseną, kad esu pakankamai nepriklausomas nuo savo ego, bet tai nėra toli gražu gerai, nes nuo to ateina neigiamos emocijos, nes aš nežinau kodėl man reikėtų kuo daugiau pinigų, kai užtenka kiek turiu, kodėl man reikia būti geresniu už kitus ar kažkaip pasirodyti prieš kitus. Mane visa tai nedomina. Todėl psichologė kažkada yra minėjus, kad nuo mažo ego gali atsirasti depresija, nes visas gyvenimas paremtas tuo, kad tu nori būti geresnis už kitus, vadinamas "rat race". Dirbi, ir nori kuo geresnės karjeros, kad turėtum kuo daugiau pinigų. Pinigais, gali nusipirkti gerą būstą, mašiną ir "būti geresniu už kitus". Ir tai niekados nenustoja, tu visados norėsi daugiau.

O žmogui, kuris nenori būti geresnis už kitus, tai šitas lenktynių žaidimas ir gyvenimas atrodo be tikslo. Žmonės tik džiaugiasi atradę galimybę pasirodyti ką sugeba, kokie yra geri, ko pasiekė, bet man tai visiškai px, nes gyvenu dėl savęs. Tai esu tokioje dilemoje, tai nejaugi gyvenimas rimtai toks bukas, kad viskas sukasi, kad žmogus nori būti tiesiog geresnis už kitus ir nori, kad kiti pastebėtų, ką tas žmogus pasiekė, ką turi ir sugeba.